Multilingual Illustrated DVD [Tutorial]

Biologiniu požiūriu, "žmogaus vystymasis prasideda apvaisinimo metu", kai ir - moteris, ir vyras sujungia po 23 chromosomas sujungdami savo reprodukcines ląsteles.

Moters reprodukcinė ląstelė paprastai vadinama "kiaušinėliu", tačiau teisingas terminas yra oocitas.

Vyro reprodukcinė ląstelė paprastai vadinama "sperma", tačiau pageidautinas terminas būtų spermatozoidas.

Kai ovuliacijos metu iš moters kiaušidžių išleidžiamas oocitas, jis viename iš gimdos vamzdelių, kurie dažnai vadinami Falopijaus vamzdeliais, susijungia su spermatozoidu.

Gimdos vamzdeliai moters kiaušides sujungia su jos gimda arba įsčiomis.

Gautas vienaląstis embrionas vadinamas zigota - "sujungtu arba sulietu kartu".

46 zigotos chromosomos sudaro unikalų pirmąjį naujojo individo pilnos genetinės struktūros variantą. Ši pagrindinė struktūra slypi glaudžiai susuktose molekulėse, vadinamose DNR. Jose yra viso kūno vystymosi instrukcijos.

DNR molekulės panašios į susisukusias kopėčias, vadinamas dviguba spirale. Kopėčių laiptelius sudaro molekulių poros arba bazės, vadinamos guaninu, citozinu, adeninu ir timinu.

Guaninas poruojasi tik su citozinu, o adeninas - su timinu. Kiekvieną žmogaus ląstelę sudaro apytikriai 3 milijardai šių bazinių porų.

Vienos ląstelės DNR turi tiek informacijos, kad ją atvaizdavus spausdintais žodžiais įrašant tik pirmąją kiekvienos bazės raidę, susidarytų daugiau nei 1,5 milijono puslapių teksto!

O jeigu jas sujungtume, tai vienos žmogaus ląstelės DNR sudarytų ir 1/3 pėdos arba 1 metrą.

Jeigu galėtume atvynioti visas DNR, esančias 100 trilijonų suaugusio žmogaus ląstelių, jos sudarytų daugiau nei 63 milijardus mylių. Šis atstumas būtų lygus keliui nuo žemės iki saulės ir atgal 340 kartų.

Apytikriai po 24-30 valandų po apvaisinimo baigiasi pirmasis zigotos ląstelės dalijimasis. Mitozės proceso metu viena ląstelė pasidalija į dvi, dvi - į keturias ir taip toliau.

Jau po 24-48 valandų po apvaisinimo pradžios nėštumo faktą galima patvirtinti, motinos kraujyje radus hormoną, vadinamą "ankstyvuoju nėštumo veiksiu".

Iki 3-4 dienos po apvaisinimo pasidalijusios embriono ląstelės įgauna rutulio formą ir tada embrionas vadinamas morule.

Iki 4-5 dienos ląstelių kamuolyje susiformuoja ertmė ir tada embrionas vadinamas blastocista.

Blastocistos viduje esančios ląstelės vadinamos vidinės ląstelės mase ir iš jos auga galva, kūnas ir kitos struktūros, gyvybiškai svarbios besivystančiam žmogui.

Ląstelės, esančios vidinės ląstelės masėje, vadinamos embrioninėmis kamieninėmis ląstelėmis, nes jos geba suformuoti kiekvieną iš daugiau kaip 200 ląstelių rūšių, esančių žmogaus kūne.

Ankstyvasis embrionas, nukeliavęs žemyn gimdos vamzdeliu, įsitvirtina vidinėje motinos gimdos sienelėje. Šis implantacija vadinamas procesas prasideda 6 dieną ir baigiasi 10-12 dieną po apvaisinimo.

Augančio embriono ląstelės pradeda gaminti hormoną, vadinamą žmogaus chorioniniu gonadotropinu, kitaip - žCG - medžiagą, kuri aptinkama daugeliu nėštumo testų.

ŽCG valdo motinos hormonus, kad būtų pertrauktas normalus menstruacijų ciklas ir galėtų tęstis nėštumas.

Po implantacijos ląstelės, esančios blastocistos pakraštyje, leidžia susidaryti struktūros daliai, vadinamai placenta, kuri tarnauja kaip sąsaja tarp motinos ir embriono kraujo apytakos sistemų.

Placenta besivystančiam žmogui gabena deguonį, maistines medžiagas, hormonus ir medikamentus, pašalina visas perdirbimo medžiagas ir neleidžia motinos kraujui susimaišyti su embriono ir vaisiaus krauju.

Be to, placenta gamina hormonus ir palaiko embrioninio ir vaisiaus kūno temperatūrą šiek tiek aukštesnę už motinos.

Placenta su besivystančiu žmogumi ryšį palaiko per bambagyslės kraujagysles.

Gyvybės palaikymo pajėgumai, kuriais pasižymi placenta, prilygsta šiuolaikinių ligoninių intensyviosios priežiūros įrenginiams.

Iki 1 savaitės pabaigos vidinės ląstelės masės ląstelės suformuoja du sluoksnius, vadinamus hipoblastu ir epiblastu.

Hipoblastas leidžia augti trynio maišeliui, kuris yra viena iš struktūrų, per kurias motina ankstyvajam embrionui tiekia maistines medžiagas.

Epiblasto ląstelės formuoja membraną, vadinamą amnionu, kuriame embrionas, o vėliau vaisius, vystosi iki gimimo.

Apytikriai po 2 1/2 savaitės epiblastas būna suformavęs 3 specializuotus audinius, kitaip - gemalo sluoksnius, vadinamus ektoderma, endoderma ir mezoderma.

Iš ektodermos auga daug struktūrų, įskaitant smegenis, stuburo smegenis, nervus, odą, nagus ir plaukus.

Endoderma gamina kvėpavimo sistemos sieneles ir virškinimo traktą bei sukuria pagrindinių organų, pavyzdžiui, kepenų ir kasos, dalis.

Mezoderma suformuoja širdį, inkstus, kaulus, kremzles, raumenis, kraujo ląsteles ir kitas struktūras.

Iki 3 savaitės pabaigos smegenys pasidalina į 3 pagrindines dalis, vadinamas priekinėmis smegenimis, vidurinėmis smegenimis ir galinėmis smegenimis.

Be to, vystosi kvėpavimo ir virškinimo sistemos.

Kai trynio maišelyje atsiranda pirmosios kraujo ląstelės, visame embrione susiformuoja kraujagyslės ir pasirodo vamzdelio formos širdis.

Beveik iš karto sparčiai auganti širdis susiskirsto, nes pradeda formuotis atskiros ertmės.

Širdis pradeda plakti praėjus 3 savaitėms ir 1 dienai po apvaisinimo.

Kraujo apytakos sistema yra pirmoji kūno sistema arba grupė susijusių organų, pasiekianti funkcionavimo būklę.

Tarp 3 ir 4 savaitės pasirodo kūno struktūra, nes trynio maišelyje lengva atpažinti embriono smegenis, stuburo smegenis ir širdį.

Dėl spartaus augimo sąlyginai plokščias embrionas susilenkia. Šio proceso metu dalis trynio maišelio prisijungia prie virškinimo sistemos sienelės ir suformuoja besivystančio žmogaus krūtinės ląstą ir pilvo ertmes.